Ponų šeštadienis

Vakar nuvažiavau pas močiutę, padėjau malkas pjauti ir nešti. Grįžau anksčiau negul tikėjausi, todėl turėjau begalę laiko nusimaudyti ir pažiūrėti South Park. Nuėjau miestan, apsiprekinau ir išvažiavau pas savo Ponią. Pažiūrėjome Serj'o Tankian'o koncertą, manoji Ponia padarė nuostabius pietus, po to išjungėme alektrą prisidėdami prie žemės dienos. Anksti nuėjome miegoti, naktį siautė didelė audra (ne lovoje, o lauke :D ). Trumpai pasakius, buvo nuostabi para praleista kartu :)

Vis dar nerandu savęs... Nors ir esu laimingas, bet paskutiniu metu vis labiau jaučiuosi sugniuždytas. Mokykla... Pavargau, liko vos keletas mėnesių, bet man jau viskas per gerklę lenda. Gerai dar, kad su Big D nueinu krepšinio pažaisti, tai atitraukia mane nuo šito mėšlo.
Vakar padariau matematikos namų darbus, didžiavausi savimi, bet to neužtenka. Jaučiu, kad dar nesu pasirengęs studijuoti, bet tai ką daryti kitąmet? Dribti? Xa! Kur?!
Na, stengsiuosi atiduoti paskutines jėgas ir eisiu toliau mokytis.

Muzika ir mokslai

Ne už kalnų įskaitos, po to egzaminai. Tėvai neduoda ramybės su klausimais kur žadu stoti ir kuo būti. Po velnių, nežinau! O jie pyksta ant manęs, kad nežinau. Manot pats nepykstu? Dar sukasi mintys apie grupę. Vargu ar kas beišeis. Vargu ar bekoncertuosim dar nors kartą. Gaila, tikrai gaila. Bet kaip visada sakydavau, nereikia liūdėti, o tik atsiminti geriausias akimirkas ir džiaugtis tuo ką turėjai. Einu paklausyti Linkin Park'ų ir pasimelsti (juokingai skamba šitai) kad ryt per lietuvių nepaklaustų :D

Tarp džiaugsmo ir liūdesio tik vienas žingsnis

Tarp džiaugsmo ir liūdesio tik vienas žingsnis. Paskutinėmis savaitėmis esu toks laimingas, ne tiek iš išorės, kiek viduje. Nepasakyčiau, kad labai tai parodau, bet aplinkiniai pastebi. Keista. Pats savęs nepažįstu, kaip JIE gali mane pažinoti?

Bijau, kad vėl likimas pakiš koją ir vėl būsiu „krizėje“. Koks šis žodis tapo juokingas ir nuvalkiotas. Šiaip ar taip, visada būna – džiaugiesi gyvenimu, viskas nuostabu ir tik BUMBT! Apsiverčia viskas 180°. Bijau šito. Netiek dėl savęs kiek dėl artimų žmonių, ypač dėl JOS. Per mėnesį laiko JI man susuko galvą ir tapo vienu brangiausiu žmogumi. Kas bus toliau? Nenoriu svajoti, nes dažniausiai mano svajonės dužta ir įvyksta viskas atvirkščiai. Nors įsivaizduoju save kartu su JA po 5-10 metų. Jau dabar jaučiuosi lyg būtume šeima. Kartu praleidome 4 dienas su mažomis pertraukėlėmis per kurias spėdavau pasiilgti jos. Ech.. Myliu JĄ.